Šri Bhagavat Saptaha - Trečioji diena (ryto programa) - Gopi-katha

Toliau nagrinėjame Šrimad Bhagavatam dešimtąją giesmę (daša skandhą). Vakar aptarėme, kaip Krišna nubaudė gyvatę Kaliją. Kalijos, Dambhanda Lilose bei Sobhari Rišio kathoje yra daugybė svarbių pamokymų. Gurudevas mums nuolat primindavo Sobhari Rišio, atlikusio rūsčias askezes Jamunos vandenyse, istoriją. Jis įžeidė Vaišnavo - Garudos - Lotoso Pėdas, todėl nebegalėjo atlikti jokių askezių ir jo širdyje nubudo geismas, kurio paskatintas vedė Mandaros princesę.

Šukadeva Gosvamis šloviną lilą, kurioje Baladevas ir Krišna gano karves miške. Šukadeva Gosvamis norėjo kalbėti ir apie Gopi kathą, tačiau to nedarė, slėpė šias tiesas savo širdyje: žinojo, kad gopių prema yra labai konfidenciali, intymi.

Dabar Krišna ir gopės - pačiame jaunystės žydėjime.

Materialiame pasaulyje sulaukus paauglystės atsiranda trauka priešingajai lyčiai. Radhos, Krišnos ir gopių meilė yra amžina, transcendentinė, nitja-prema, kurioje nėra nė lašo geismo ir noro patenkinti savo jausmus, nors Krišna apreiškia savo žaidimus, panašius į žmogiškąjį gyvenimą, narvata lilą.

Vedanta-sūtrose aiškinama, kad Viešpats apreiškia tarytum žmogiškąją nirvana kavilam lilą. Dživa Gosvamis paaiškina, kad Krišna atlieka tris lilas vienu metu:

1. Sadaran nara lilą (lilą, lyg būtų paprastas žmogus);

2. Maharadža lilą. Tai reiškia, kad Jis gimsta kilmingų aristokratų šeimoje. Gimęs pasiturinčioje šeimoje asmuo yra stiprus, stambus, aukštas ir sveikas, nes turi galimybę maitintis sveikai ir įvairiai.

Mes tai matome materialiame pasaulyje: jei tėvai aukšti ir stiprūs, tai ir jų vaikai tokie. Užtenka pamatyti vaiką, ir jau galima nemažai pasakyti apie jo tėvus.

Lygiai taip pat ir Krišna gimė karaliaus šeimoje. Nanda Maharadža turėjo devynias karvių bandas, tad galima įsivaizduoti, kuo maitinosi Krišna. Todėl Jis aukštas, stiprus, drūtas. Krišnos kūnas kaip karaliaus, princo, todėl Jis vadinamas Vradžaradža.

3. Deva lilą. Deva gali išskleisti daugybę formų, o Krišna yra Bhagavanas, turintis visus mistinius gebėjimus, kuriais naudodamasis apreiškia deva lilą. Nuo Devatos kūno sklinda labai stiprus švytėjimas. Jei kuris nors pusdievis ar deivė atsirastų šiame kambaryje, nuo jo ar jos kūno sklindantis švytėjimas viską apšviestų. Kai Krišna eina į Vradžavasių namus sviesto vogti, nuo Jo kūno sklindantis melsvas švytėjimas nušviečia juos, todėl Krišna gali matyti, kur yra sviestas. Tai deva lila.

Janama Sapha Tara (Šrilos Bhaktivinodos sukurta giesmė)

indranila-jini, krsna-rūpa-khani, heriya kadamba-mule

mana ucatana, na cale carana, samsara gelama bhule (4)

"Kai pamatau Krišną, prieš kurio grožį nublanksta tamsiai mėlynas indranilos akmuo (safyras), stovintį po kadambos medžiu, mano protas negali nusiraminti, nebegaliu pajudinti kojų ir pamirštu visą materialųjį pasaulį."

(sakhi he) sudhamaya, se rūpa-madhuri

dekhile nayana, haya acetana, jhari premamaya vari (5)

"O, sakhi! Jo saldus pavidalas kupinas nektaro. Jei kas Jį išvysta, krenta be sąmonės, ir meilės ašaros liejasi iš to akių."

kiba cuda sire, kibe vamsi kare, kiba se tri-bhanga-thama

carana-kamale, amiya uchale, tahate nupura-dama (6)

"Kokia nuostabi Jo karūna iš povo plunksnų! Kokia nuostabi fleita Jo rankose! Kaip gražiai Jis išlinkęs trijose Savo kūno vietose! Iš nuostabių Jo Lotoso Pėdų liejasi nektaras, kurį palydi Jo kulkšnis puošiančių varpelių skambėjimas."

Mėlynųjų beangakmenių spindėjimas nublanksta prieš Krišnos grožį ir Jo kūno švytėjimą.

Šrila Rūpa Gosvamis sako savo Šri Vradža Radža Sutaštakoje:

nava-nirada-nindita-kanti-dharam

rasa-sagara-nagara-bhupa-varam

subha-vankima-caru-sikhanda-sikham

bhaja krsna-nidhim vraja-raja-sūtam (1)

"Garbink Šri Krišną, Vradžos karaliaus sūnų, kuris yra visų brangenybių buveinė! Jo oda švyti labiau nei pritvinkęs gaivaus lietaus debesis. Jis - mylimųjų valdovas ir rasos vandenynas. Jo karūną puošia nuostabi povo plunksna, pakrypusi į kairę pusę (besilenkianti Šri Radhos Lotoso Pėdoms)."

bhru-visankita-vankima-sakra-dhanum

mukha-candra-vinindita-koti-vidhum

mrdu-manda-suhasya-subhasya yutam

bhaja krsna-nidhim vraja-raja-sūtam (2)

"Garbink Šri Krišną, Vradžos karaliaus sūnų, kuris yra visų brangenybių buveinė! Prieš Jo išlinkusius antakius nublanksta vaivorykštė (Indros lankas), Jo tyrą, mėnesieną primenantį veidą, prieš kurį menki atrodo milijonai mėnulių, puošia kerinti švelni šypsena ir skaidrus balsas."

Lygiai taip ir gopės apreiškia trijų tipų lilas: manava lilą (elgiasi lyg paprasti žmonės), maharadža lilą ir deva lilą.

Taigi, tiek Krišnos, tiek gopių lilos vyksta trimis būdais. Krišnos žmogiškoji lila vadinama manava lila. Krišna ne visada apreiškia deva ir maharadža lilą, tik išskirtiniais atvejais. Dažniausiai Jis apreiškia manava lilą.

krsnera svarūpa-vicara suna, sanatana

advaya-jnana-tattva, vraje vrajendra-nandina (ČČ Madhja 20.152)

"O, Sanatana, klausykis apie amžinąjį Krišnos pavidalą. Jis yra Absoliuti Tiesa, neturinti dualizmo ir esanti Vrindavane kaip Nandos Maharadžos sūnus."

Kokia yra Krišnos svarūpa-tattva? Krišna yra vienas, tačiau apsireiškia keturiomis formomis. Advaja (nedualus) paskleidžia daugybę formų. Jo pirminis pavidalas yra nara rūpa lila, primenantis paprastą žmogų. Kitos formos yra Jo inkarnacijos: Rama, Narasimha ir kitos. Visos yra tapačios Jam. Taip pat Jis sukuria daugybę dživų iš savo tatastha-šakti, dživa-šakti. Ketvirtoji Krišnos forma yra materialusis pasaulis (džara džagat). Viskas yra Jame, tuo pačiu metu tapatu ir skirtinga nuo Krišnos. Pasistenkite tai suprasti. Tai vadinama advajam para tattva krsna. Tačiau pirminis ir pagrindinis Jo pavidalas yra tas, primenantis žmogų.

krsnera yateka khela sarvottama nara-lila

nara-vapu tahara svarūpa

gopa-vesa venu-kara, nava-kisora, nata-vara,

nara-lilara haya anurūpa

(ČČ Madhja 21.101)

"Viešpats Krišna apreiškė daugybę žaidimų, iš kurių nara-lila yra pati geriausia. Jo pavidalas, panašus į žmogų, yra aukščiausioji transcendentinė forma. Jis - jaunas piemenėlis, rankose laikantis fleitą, ir yra puikus šokėjas. Visa tai Jis panaudoja savo žaidimuose, primenančiuose žmogiškuosius."

Jo pirminis pavidalas yra kaip žmogaus, gopaveša venukara (labai gražus piemenėlis): venukara - savo rankose Jis laiko fleitą, ir nava kišora natavar - Jis visada jaunas.

Taigi, toks Krišna ir Balarama kartu su Savo draugais - Subala, Šridhama, Madhumangala - eina karvių ganyti.

Krišna dabar jaunuolis, gopės taip pat jaunos merginos.

Vyresnieji, tėvai pastatė sieną tarp Krišnos ir gopių: Vedų kultūroje jaunuoliams ir merginoms neleidžiama laisvai bendrauti tarpusavyje.

Nuo šiol merginos ir vaikinai, kurie anksčiau, vaikystėje, žaisdavo kartu, turi leisti laiką atskirai. Vakarų kultūroje viskas kitaip: čia merginos ir vaikinai leidžia daug laiko kartu.

Šukadeva Gosvamis paaiškina, kad gopės tokiame amžiuje jau pastebi savo kūno, elgsenos ir kitus pokyčius. Tačiau kaip įmanoma pamiršti Krišną? Juk jų meilė Jam yra spontaninė. Kaip kad vanduo, kuris teka nuo kalno viršūnės. Jo prigimtis yra tekėti į vandenyną. Jei pastatysite užtvanką, sustabdysite vandens tėkmę kuriam laikui, bet galiausiai vanduo sugriaus užtvanką ir natūraliai tekės į vandenyną. Tokia vandens prigimtis.

Gopės žino, kad tėvų nurodymai yra teisingi, nes jų kūnai jau kitokie, tačiau kaip ištverti išsiskyrimą su Krišna? Gopės gyvena visuomenėje (samadžoje), todėl negali laužyti jos taisyklių. Todėl jos labai sunerimo: "Ką dabar darysime?"

Kalanamritoje labai gražiai ir poetiškai nusakoma gopių būsena. Jų meilė nėra materialistinė. Gopių meilė - transcendentinė. Kadangi nesate kvalifikuoti, jūsų prote iškart iškyla materialistinis meilės suvokimas, nes tik tokią meilę esate patyrę. Vakaruose žmonės nuo pat mažumės pažįsta tik tai, kas materialu. Aš kalbu apie transcendentinę, dvasinę lilą, tačiau jūs iškart imate lyginti su savo turima materialistine patirtimi. Pasistenkite dabar mąstyti kiek kitaip, suvokti, jog kalbame apie dvasinius, ne materialius dalykus.

Kai gopės buvo mažos, neturėjo jokių paslapčių ir veikė be dviprasmybių, tačiau dabar, kai yra jaunos merginos, jų veiksmai susukti kaip kokia gyvatė, "zigzagas". Jų eisena, kalba - viskas yra tarytum koks mazgas, jau nebėra paprasta. Tai kutila, ne saral (paprasta). Jei paklausite jų kokio klausimo, atsakys sudėtingai, ne tiesiai ir paprastai. Jos mano: "Aš žinau, kas geriausia!" Neklauso savo tėvų.

Ir materialiame pasaulyje paaugliai nesiklauso savo tėvų, galvoja, kad viską žino. Tie, kurie esate tėvai, greičiausiai tai jau patyrėte. Kai tėvai vaikams pataria, tie atsikalba, nenori klausytis. Paaugliai galvoja, kad yra labiau patyrę nei jų tėvai.

Gopės daug nekalba, tapo gambhir (rimtos, išdidžios), nes mano: "Aš esu gjanis, daug žinau. Mano tėvai nieko nežino, aš viską išmanau geriau už juos."

Jų eisena, kalbos maniera pasidarė kaip išminčių. Anksčiau gopės krizendavo, juokdavosi, tačiau dabar jos net nesišypso, elgiasi kaip teisininkai.

Visa jų veikla dabar kitokia. Galima palyginti su lata mandžari dygimu: iš pradžių daigelis auga tiesiai, vėliau pradeda linkti ir taip auga toliau, šakelės linksta ir susisuka.

Anksčiau gopės žvelgdavo tiesiai, atvirai, dabar - akių kampučiais, paslaptingai. Kai tėvai paklausia ko nors, jos nežiūri į tėvų veidus. Anksčiau jų akys tarytum šokdavo, žvilgnis nenustygdavo vietoje (čančal), o dabar - rimtas. Anksčiau jų eisena buvo greita, dabar - lėta ir grakšti kaip dramblio. Dramblys lėtai ir grakščiai kelia ir nuleidžia savo kojas.

Dabar, kai gopių žvilgsnis paslaptingas, pro akių kampučius, niekas negali suprasti, kad jos ieško Krišnos ir žvelgia į Jį, kitaip nei tuomet, kai žvilgsnis buvo atviras ir judrus. Savo akių vokais jos siunčia ženklus Krišnai. Mylimieji supranta vienas kitą iš žvilgsnio ir šlovina vienas kitą labai gražiais žodžiais. Tai vadinama kaubama vakai.

Jei paklausiate Radhikos: "Ką veiki?" , Ji tik žvelgia į mėlyną dangų - asachnat hadara radha antar.

Kartą Radhika jautė tokį stiprų ilgesį Krišnai, kad tik sėdėjo ant Jamunos krantinės ir žvelgė į mėlyną dangų. Ji buvo viena, aplink nebuvo nė vienos sakhi. Ji nežinojo, kaip išreikšti šį skausmą, slėpė savo viduje. Nila ma paiani jay kuchu hatha utya, Ji pakėlė rankas į viršų ir kažką sakė pro ašaras. Po kelių minučių, Jos širdyje pasireiškus premai, nualpo. Ji niekaip negali išreikšti savo meilės Krišnai, kaip labai Ji myli Jį. Žvelgdama į mėlyną dangų Radhika prisimena melsvą švytėjimą, sklindantį nuo Krišnos kūno.

Jei kas paklausia Radhikos: "Hė Radhe, į ką taip žiūri?" , Ji atsako: "Vasačtanam!" (tai reiškia žiūrėti į daiktus, tačiau matyti tik tą, kurio negali pamiršti).

Tai yra labai gilus prisirišimas, anuraga. Kai jūsų širdyje atsiranda anuraga, visuomet norite gauti mylimojo daršaną.

Šrila Rūpa Gosvamis pateikia mylimojo ir mylimosios pavyzdį. Mylimieji nuolat vienas kitą bučiuoja. Koks nektaras yra jų lūpose, žino tik mylimasis ir mylimoji. Lygiai taip pat ir čia, anuraga, niekuomet neužtenka (atrita), visuomet nori gauti Krišnos daršaną.

Vakarų šalyse tai panašu, tačiau aš kalbu apie transcendentinę, ne materialią meilę. Tad nelyginkite šių santykių su savaisiais.

Gopės trokšta tik Krišnos, meldžia tik Jo, trokšta gauti tik Jo daršaną. Šrila Gour Govinda Maharadža kartą pasakė: "Tik todėl, kad dar negavote Govindos daršano, bučiuojate plastikinį maišelį." Tas, kas gavo Govindos daršaną, niekuomet nebenorės bučiuoti plastikinio maišelio.

Narada Rišis, tik sekundę išvydęs Viešpatį Narajaną, nualpo. Bilvamangala Thakura, gavęs Govindos daršaną, tarė: "Hė Govinda, hė Madhava, Tave išvydęs nebenoriu regėti materialaus pasaulio, šiomis materialiomis akimis aš tegaliu matyti plastikinius maišus. Tačiau Tu man suteikei transcendentinį regėjimą, todėl galiu nuolat gauti Tavo transcendentinio pavidalo daršaną."

Bhadžana ir sadhana reiškia, kad jūs meldžiatės Govindai: "Hė Govinda! Jei bent kartelį suteiksi man Savo daršaną, mano gyvenimas įgaus prasmę."

Bandhu-sange, sukurta Šrilos Bhaktivinodos Thakuros:

bandhu-sange jadi tava ranga, parihasa, thake abhilasa

tabe mora katha rakho, jeyo nako jeyo nako

mathuraya kesi-tirtha-ghatera sakasa (1)

"Jei nori mėgautis ir juoktis su draugais bei šeima, jei tai tikrasis tavo troškimas, tuomet paklausyk manęs. Neik! Neik į Mathurą (Vrindavaną), Kėši-ghatą."

govinda vigraha dhari, tathaya achene hari

nayane bankima drsti, mukhe manda-hasa

kiva tri-bhangama thama,varna samujjvala syama

nava-kisalaya sobha sri ange prakasa (2)

"Ten Šri Hari apsireiškęs kaip Govinda, kuris teikia visiems malonumą, kurio žvilgsnis kerintis, šypsena švelni, kuris stovi grakščiai išlinkęs trijose kūno vietose, kurio kūno spalva primena švytintį debesį (šjamą), ir kurio kūnas yra patrauklus kaip gležni jauni lapeliai."

adhare vamsiti tara, anarthera muladhara

sikhi-cudakeo bhai koro na visvasa (3)

"Fleitos (vamsi) skambesys, sukeltas Jo lūpų, yra beprotybės priežastis. Broli, nepasitikėk šiuo asmeniu, nešiojančiu karūną iš povo plunksnų."

Dabar gopių eisena švelni lyg lietaus lašai, po liūties krintantys nuo Muni Rišio ašramo. Muni Rišio ašramas - maža trobelė, kurios stogas apaugęs žole. Po lietaus vanduo lašas po lašo krenta žemyn kas penkias sekundes.

Lygiai taip pat, gopės žengia minkštai, žingsnis po žingsnio. Niekas nebegali suprasti, apie ką jos mąsto, gopės tapo labai rimtos.

Dabar jos prisidengia krūtinę, anksčiau tai prisidengdavo, tai ne. Dabar jos labai drovios, ir žmonės nebesupranta, ką jos galvoja, kas nutiko... Kai vargšas gauna ką nors labai vertingo, slepia tai, kad niekas nepamatytų. Tad gopės slepia savo krūtinę. Taip pat jos slepia savo jausmus ir mintis.

Dar jos pridengia skraiste galvas, kad niekas nematytų jų veido. Anksčiau veido neprisidengdavo, dabar prisidengia.

Vakarų kultūroje niekas neprisidengia veido, o Vradža gopės pridengia veidą ilga ir plona skraiste net ir šiandien - tokia kultūra.

Gopės jau nebežaidžia, dabar jos yra rimtos, susimąsčiusios ir paslaptingos: niekas nesupranta, kas dedasi jų mintyse.

Kaip kad jei asmuo apsėstas vaiduoklio, jo veiksmai tampa nenatūralūs, antgamtiniai. Kartais persivalgo, kartais kelias dienas nieko neima į burną. Kartais visai nemiega, kartais miega ištisas dvi, tris ar keturias dienas.

Tokiu atveju kaimynai gali pasakyti, kad vaiduoklis apsėdo jūsų sūnų ar dukrą. "Kodėl jis/ji nemiega, nevalgo? Kodėl? Tai tikrai bhuta!"

Taip! Gopės apsėstos vaiduoklio! Kas tas vaiduoklis? Nanda Nandana! Nandos Maharadžos sūnus!

Žvilgsniais jie apsikeičia prema, najana mila. Užtenka tik kartą pažvelgti į mylimojo akis, ir viskas! Kai mylimasis ir mylimoji vienas kitą myli, negali valdyti savo jausmų. Meilei nerūpi, tinkamas ar netinkamas tas asmuo yra. Tačiau materialiame pasaulyje meilė painiojama su geismu.

Kai asmuo įsimylėjęs, jo elgesys tampa panašus į to, kurį apsėdo vaiduoklis.

Vaiduoklis - Nandos Maharadžos sūnus - gopių širdis apsėdo per akių kontaktą (najan milan). Tuomet atsiranda činča - bandymas susitikti, pamatyti vienas kitą.

Protas neramus (čančal), nuolat mąsto, kaip susitikti su Juo. Tai transcendentinė meilė. Nors transcendentinė ir materiali meilė turi panašumų, jūs esate patyrę geismą, ne dvasinę meilę.

Jei nukreipsite savo materialią meilę (geismą) į Krišną, jūsų gyvenimas bus sėkmingas. Tiesiog pakeiskite kryptį! Tai paprasta: tą meilę, kad ir materialią, kurią jaučiate šiuo metu savo širdyje, pasiūlykite Krišnai, ir ji taps transcendentinė.

Džaiva Dharmoje aiškinama, kas nutinka, kai gimsta meilė: protas nuolat apie tai mąsto (činča), susergama, pasireiškia nemiga (anidra), pykinimas, kūnas tampa sulysęs, nualpstama (mritu).

Kodėl visa tai? Nes gopės visą laiką galvoja apie Krišną, kaip viską Jam atiduoti, "Krišna yra mūsų siela ir širdis". Gopės nori duoti Govindai vaisių ir gėlių.

Šrimati Radhika sako: "Hė Lalite, hė Višake, aš nepaaukojau Krišnai gėlių ir vaisių..." Iš tikrųjų Radha turi omenyje savo jaunystę. Čaitanja Čaritamritoje Mahaprabhu sako: "Ak! Aš netarnavau Govindai, nepaaukojau Jam savo jaunystės - mano gyvenimas beprasmis!"

Dabar gopės susitikusios kalbasi apie Krišnos grožį ir muziką, sklindančią iš Jo fleitos. Fleitos melodija yra labai galinga (govinda venu). Kai Krišna gano karves, groja fleita.

tad vraja-striya asrutya

venu-gitam smarodayam

kascit paroksam krsnasya

sva-sakhibhyo nvavarnayan (ŠB 10.21.3)

Kai jaunosios Vradžos merginos išgirdo Krišnos fleitos melodiją, sukeliančią Kupidono troškimą jų širdyse, pradėjo slapta kalbėtis apie Krišnos savybes su savo artimiausiomis draugėmis.

Šuka Gosvamipada aiškina, kad kai Krišna, ganydamas karves, groja fleita, gopių širdyse geismas taip sustiprėja, kad jos nebegali to kontroliuoti. Jos gyvybiškai trokšta išvysti Krišną, būti su Juo, tačiau negali, nes nuo Krišnos jas skiria visuomenės pastatyta siena. Jos jaučia labai stiprų dvasinį geismą (aprakrita kamą), nuolat galvoja apie tai, kaip susitikti su Krišna. Kadangi gopių salygos to neleidžia, jos susitinka ir kalbasi apie Krišna kathą, Govinda kathą tarpusavyje, nes tik taip gali išgyventi ir bent truputį numalšinti savo dvasinį geismą. Ir materialiame pasaulyje, vos pajuntate geismą, kartokite Krišnos vardą, Gajatri mantrą, ir geismas išnyks:

Om namo bhagavate vasudevaya!

Om namo bhagavate vasudevaya!!

Om namo bhagavate vasudevaya!!!

Taip galima suvaldyti materialųjį geismą. Medituokite į Dievą - tai paprasčiausias būdas geismui suvaldyti.

Gopės jaučia ne materialų, o dvasinį geismą, smarodajam, kuris pasireiškia jų širdyse, kai jos išgirsta Krišnos fleitos melodiją, ir kurio negali suvaldyti. Todėl gopės ima kalbėti Krišna kathą, šlovinti Krišnos grožį.

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram

bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam

randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair

vrndaranyam sva-pada-ramanam pravisad gita-kirtih

("Pasipuošęs Savo plaukus povo plunksna ir ausis į gelsvą lotosą panašiomis karnikara gėlėmis, apsivilkęs geltonos spalvos drabužį, tviskantį it auksas, ir nešiojantis Vaidžajanti girliandą Krišna atrodė kaip geriausias iš šokėjų, ir toks įžengęs į Vrindavano mišką dar labiau jį išgražino Savo pėdų įspaudais. Krišna užpildė Savo fleitos ertmes nektaru, kurio pilnos Jo lūpos, o piemenėliai šlovino Jį dainomis.")

Gopės prisimena Krišnos transcendentines savybes ir grožį. Kai Krišna ėjo karvių ganyti, buvo papuošęs plaukus povo plunksna. Jo kūną dengė auksu tviskantis geltonas drabužis, o ant kaklo puikavosi labai kvapni vaidžajanti mala (girlianda), nupinta iš penkių rūšių gėlių žiedų ir ilgio sulig Krišnos keliais. Taip nuostabiai pasipuošęs Krišna atrodė kaip geriausias šokėjas ir labai gražus natavara (jaunikis). Krišnos apranga ir karnikaros gėlės, kurias pasikabino Sau už ausų, sustiprino gopių romantinius troškimus, ir kai Jis išliejo Savo lūpų nektarą į fleitą, jos visiškai pasinėrė į meilės Krišnai ekstazę. Saldi Krišnos fleitos melodija gražiųjų gopių, labai prisirišusių prie Krišnos, širdyse sukėlė jų kruopščiai slepiamos meilės šokį. Krišnos adharamrita, Jo lūpų nektaras, iš fleitos pasklinda kaip nadamrita, nepaprastai gražus garsas.

Kai Krišna su karvėmis ir draugais eina į Vrindavaną, kiekvienas Jo žingsnis perteikia šokio meną. Krišna visur palieka pėdsakus, paženklintus 19 išskirtinių simbolių (vėliavomis, čakra - disku ir t.t.). Visi pusdieviai, vadovaujami Brahmos ir Šivos, atlieka arčanam.

iti venu-ravam rajan

sarva-bhuta-manoharam

srutva vraja-striyah sarva

varnayantyo' bhirebhire (ŠB 10.21.6)

("O, Karaliau, kai jaunosios Vradžos merginos išgirdo Krišnos fleitos melodiją, kuri užburia visų gyvųjų būtybių širdis, apsikabino ir ėmė tarpusavyje kalbėtis.")

Žodžiu "iti" pabrėžiama, kad po to, kai prisiminusios Krišną piemenų mergaitės prarado gebėjimą kalbėti, vėl susivaldė, nusiramino ir pradėjo kalbėtis apie melodiją, kurią savo fleita groja Krišna. Kai kelios gopės sušuko ir kitos suprato, kad pasidalino ta pačia ekstaze, apimtos meilės jaunajam Krišnai viena kitą apkabino.

Šukadeva Gosvamis buvo taip susitelkęs į gopių nuotaiką. Jis pasakė: "O, karaliau Parikšitai, venu-ravam rajan sarva-bhuta-manoharam: garsas, sklindantis iš Krišnos fleitos, užbūrė ne tik gopių, bet ir visų kitų gyvųjų būtybių, judančiųjų ir nejudančiųjų, širdis. Kai Vradžos gopės išgirdo šį garsą, ėmė reikšti savo jausmus ir apkabino viena kitą (abhirebhire)."

Būdamas skirtingose vietose Krišna groja skirtingomis fleitomis: Murali, Bamsi ir Venu.

Venu yra sarva bhūta manoharam - fleita, apsvaiginanti visų gyvųjų būtybių širdis. Garsas, sklindantis iš Venu, pasiekia rojaus planetas, Sarvaloką, Brahma loką, Vaikunthą, Ajodją, Dvaraką ir galiausiai Goloka Vrindavaną, kur ištirpdo gopių širdis, ir jos nebegali susivaldyti. Fleitos melodija yra labai šlovinama.

Bhūrvalokoje (vidurinių planetų sistemoje) gyvena Kambari Rišis, puikus muzikos žinovas ir atlikėjas. Tačiau, kai išgirdo Krišnos fleitos skambesį, apsvaigo: "Koks čia garsas?"

Dainavimas yra vienas iš menų - sangit kala. Yra daugybė garsų (ragų): Sa Re Ga Ma Pa Dha Ni Sa (gama).

Rasa-liloje tai labai gražiai išreiškiama: Krišna groja daug skirtingų melodijų, ir pagal jas gopės šoka. Kai gopės dainuoja, Krišna šoka pagal jų atliekamą melodiją. Rasos šokis, dar vadinamas nrita kala (šokio menu), nėra labai paprastas - reikia treniruotis daugybę metų, nes kiekvienas rankų, akių, nosies, kaklo, pirštų judesys turi tam tikrą reikšmę.

Murali - tai gopi manohara, fleita, kuri užburia gopes.

Bamsi - anandini, fleita, suteikianti didžiulį malonumą gopių širdims.

Gopės negali suvaldyti savo dvasinio geismo, todėl kalbasi tarpusavyje apie Krišnos grožį, darbus ir ypač Jo grojimą fleita. Savo jausmus jos reiškia netiesiogiai, parokšoprjam.

sri-gopya ucuh

aksanvatam phalam idam na param vidamah

sakhyah pasun anuvivesayator vayasyaih

vaktram vrajesa sutayor anavenu-justam

yair ve nipitam anurakta-kataks-moksam (ŠB 10.21.7)

("Gopės tarė savo artimiausioms draugėms: "O sakhės! Akys, reginčios gražiuosius Nandos Maharadžos sūnų (Krišnos ir Balaramos) veidus, yra labai laimingos. Kai Jie kartu su draugais ir karvėmis eina į Vrindavano mišką, laiko fleitas prie Savo lūpų, švelniai šypsosi ir meiliai žvelgia į mus akių kampučiais. Tuo metu mes geriame Jų veidų saldumą. Mes manome, kad tiems, kurie turi akis, nėra nieko gražesnio už šį reginį.")

Gopės žinojo, kad jų motinos ir kiti vyresnieji gali išgirsti jų romantiškus žodžius ir suprasti, ką jos jaučia, todėl pasakė "akšanvatam phalam": "Regėti Krišną yra visų tikslas, ne tik mūsų." Kitaip tariant, gopės pabrėžė, kad jei Krišna yra vienintelis meilės objektas kiekvienam, kodėl ir jos negali Jo mylėti?

Viešpats davė mums akis tik tam, kad regėtume Jį. Akys, kurios negauna Govindos daršano, turi būti sudegintos.

Viešpats davė mums rankas, kad liestume Guru ir Krišnos Lotoso Pėdas. Liežuvis skirtas tik tam, kad šlovintų Krišnos žaidimus.

Govinda Damodara Madhaveti

He Krsna! He Yadava! He Sakheti!

Govinda Damodara Madhaveti

Savo transcendentiniu regėjimu gopės žvelgė į gražų Krišnos pavidalą savo širdyje (bhava nitra), nors pačios buvo namuose. Jos kalbėjosi apie Krišną ir savo širdyse viską regėjo kaip per televizorių.

Viena gopė pasakė: "Sakhi, kaip šiai fleitai įmanoma gerti saldųjį mūsų mylimojo Govindos lūpų nektarą? Venu yra iš bambuko, tuščiavidurio vamzdelio dviem atvirais galais, tad kaip jam įmanoma gerti saldų mūsų mylimojo Govindos lotoso lūpų nektarą?"

gopyah kim acarad ayam kusalam sma venur

damodaradhara-sudham api gopikanam

bhunkte svayam yad avasisita-rasam hradinyo

hrsyat-tvaco sru mumucus taravo yatharyah (ŠB 10.21.9)

("O, brangioji sakhi! - tarė viena gopė savo draugei, - ši fleita tėra sauso medžio gabalas, bet mes negalime suvokti, kokius gerus darbus jis atliko praeituose gyvenimuose, kad mūsų akivaizdoje gali gerti visą Damodaros lūpų nektarą, kuris yra tik mūsų nuosavybė. Fleita nė lašeliu šios rasos su mumis nepasidalina. Matydami šios venu sėkmę, Manasi Ganga ir kiti tvekiniai jaučia ekstazę, kurią išreikšdami išskleidžia lotoso žiedus - piestu pasistojusius plaukelius. Medžiai, fleitos, išprotėjusios dėl Bhagavano, artimieji, nepaprastai džiaugiasi dėl savo atžalos, ir iš jų akių liejasi stiprus srautas medaus - palaimos ašaros.")

Iš tikrųjų saldųjį Krišnos lotoso lūpų nektarą gali ragauti tik gopės. "Venu yra vyriškosios giminės, todėl negali gerti šio saldaus nektaro, nė lašelio mūsų mylimojo Govindos lūpų nektaro. Tu sukeli mūsų širdims labai daug skausmo. Krišnos lūpų nektaras skirtas tik mums, bet tu manai, kad tai tavo nuosavybė. Nors venu yra vyriškosios giminės, godžiai ragauja mūsų turtą, Krišnos lūpų rasą, ir, negana to, mūsų akivaizdoje!"

Venu giminaičiai, Vradžos medžiai, yra nepaprastai laimingi. Pavyzdžiui, net jei tolimas jūsų giminaitis tampa ministru pirmininku, didžiuojatės juo. Lygiai taip pat ir čia: medžiai negali sulaikyti savo džiaugsmo, juk Venu yra iš bambuko, o bambukas yra medžių šeimos narys, todėl visi jie labai didžiuojasi savo atžala, Venu, ir verkia iš meilės.

Visi tvenkiniai taip pat labai didžiuojasi Venu, nes bambukai maitinasi jų vandeniu. Hradinjo apima Jamuną, visas kitas upes ir ežerus. Gimęs bambukas maitinasi upių ir ežerų vandeniu. Bambukui tas vanduo iš tikrųjų yra ne vanduo, o pienas. Kadangi Venu padaryta iš bambuko, kuris maitinosi upių ir ežerų pienu, jie save laiko fleitos motinomis. Matydamos nepaprastą savo sūnaus sėkmę motinos verkia laimės ašaromis.

Venu nuolat ragauja Krišnos adharamritą (Jo lūpų nektarą).

Krišna-liloje yra daugybė skirtingų gopių tipų, kurių pagrindiniai yra du: dakšinja-bhava, nuolankumo nuotaika, kuri ypač ryški gopės vardu Čandravali ir jos vipakša gopių širdyje. Kartais iki tam tikro laipsnio ši nuotaika pasireiškia ir Šrimati Radhikoje bei vamja bhavoje (priešingoje bhavoje, kurią patiria Šrimati Radhika ir Jos svapakša gopės).

Čia gopės patiria vamja-bhavą, jos netiki, kad Venu geria saldųjį jų mylimojo Krišnos lūpų nektarą, štai dakšinja-bhavos gopės, pavyzdžiui, Čandravali grupės mano, kad Venu ragauja saldųjį nektarą, sklindantį iš Krišnos lūpų. "Jis priklauso man" arba "aš priklausau Jam" - mąstymas priklauso nuo jūsų mamatos (savininkiškumo).

Mamatą, į kurią koncentruojatės atlikdami sadhaną, turėsite ir tada, kai subręsite. "Jis priklauso man" ar "aš priklausau Jam"? Ko mes norime? Kokia jūsų mamata pradžioje - ar "Gurudevas priklauso man", ar "Aš priklausau Gurudevui" - , tokia bus ir tuomet, kai subręsite savo bhadžanos praktikoje.

Motina galvoja, kad sūnus priklauso jai, ne atvirkščiai. Šrimati Radhika galvoja, kad Krišna priklauso Jai, ne Ji Krišnai. Jei tokia nuotaika pasireikš jūsų širdyje sadhanos lygyje, ta pati mamata bus ir tada, kai patobulėsite (pasieksite siddha dehą), ir pateksite į Radhos grupę. Jei manote, kad jūs priklausote Krišnai, prisijungsite prie Čandravali grupės. Sadhana lygyje viskas priklauso nuo to, kurio tipo mamatą (savininkiškumą) jaučiate. Pavyzdžiui, jei mama galvoja, kad priklauso savo sūnui, pasireikš silpni jausmai. Tačiau jei ji sako: "Sūnus priklauso man", pasireikš spontaninis savininkiškumas.

Lygiai taip pat, aukšto lygio mamata yra "Guru ir Krišna priklauso man." Mamata automatiškai pasireiškia mamos širdyje, kai ji pagimdo. Jei neturite kūdikio, mamata savaime jumyse nepasireikš. Net jei įsivaikintumėte, mamata būtų dirbtinė, ne natūrali. Mamata spontaniškai kyla iš jūsų širdies gelmių, ne išoriškai. Atlikite bhadžaną ir sadhaną, ir mamata pasireikš. Madhurja Kadambini, kurią sukūrė Šrila Višvanatha Čakravartipada, aštuntajame posme kalbama apie ahankarą, kuri yra dviejų tipų: ahamata ("aš") ir mamata ("mano"). Aništhita bhadžana krija pakopoje "aš" ir "mano" sudvasinimas yra specifinis, viename lygyje. Mamata "Jis yra mano" vadinama madhurja-rasa (Nanda ir Jašoda tai jaučia). Tačiau Vasudeva ir Devaki negali pasakyti: "Krišna yra mano", nes jie galvoja: "Krišna yra Bhagavanas, todėl mes priklausome Jam". Jų mamata yra kitokia, aišvarja (didingumo).

Visos rasos: mukhja, santa, dasja, sakja, vatsalja, madhurja priklauso nuo mamatos. Koks mamatos tipas, tokia ir rasa pasireiškia širdyje, madhurja arba aišvarja.

Devaki ir Vasudeva galvoja: "Krišna yra mūsų sūnus, tačiau Jis taip pat yra ir Bhagavanas" - tai mamata su didingumo, galybės atspalviu. Kai Krišna pasirodė Kamsos kalėjime, taip pat apreiškė ir Savo keturrankę formą: "Aš jūsų sūnus, bet apsireiškiau ir kaip Višnu, kad priminčiau jums apie savo praeitus gimimus. Antraip nepatikėtumėte, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo pasirodė. Abu nuolat galvokite, kad esu jūsų sūnus, bet nepamirškite, kad esu Bhagavanas." Štai Jašodos ir Nandos Maharadžos mamata yra saldumo nuotaikoje, jie niekad negalvoja, kad Krišna yra Bhagavanas. Nors Krišna yra kupinas didingumo, tai nė kiek nesutrikdė Jašodos motiniško prieraišumo.

Kai mažasis Krišna, motinos Jašodos paprašytas, atvėrė Savo burnytę, Ji pamatė visas gyvąsias, judančias ir nejudančias, būtybes, Žemę, Mėnulį ir visas visatas, anantą (beribį Brahmaną), bet net ir tada nepagalvojo, kad Krišna yra Bhagavanas. Jašoda pamanė, kad Krišna apsėstas bhūtos (vaiduoklio) arba pusdievio, todėl sukvietė brahmanus, ir šie atliko pūdžą Krišnai apvalyti.

Pasakojau šią kathą Bramanda Ghatoje, kur Krišna apreiškė Jašodai visą kūriniją, kai Ji ieškojo Jo burnoje purvo, kurio Jis valgė. Jašoda pasakė Krišnai: "Tu valgei purvą, atidaryk burną." Ji norėjo įrodymo, kad galėtų Krišną nubausti, tačiau pamatė Jo burnoje visą kūriniją, visas gyvąsias esybes, kalnus, upes, vandenynus, ugnį, žvaigždes, planetų sistemas, ir visa kita. Pamačiusi visus kosminės kūrinijos aspektus, kartu ir Vrindavan-dhamą bei save pačią, Motina Jašoda išsigando, negalėjo patikėti, kad Jos sūnaus burnoje gali atsirasti tokie dalykai. Ji pamanė: "Aš turbūt sapnuoju.. Bet juk mano akys atvertos, tad negaliu sapnuoti!" Galiausiai Ji nutarė, kad šis regėjimas - dar vienas Jos sūnaus mistinių darbų, daugiau nieko. Iš tiesų Motina Jašoda buvo kupina motiniško prieraišumo. Jašodai terūpi, kaip apsaugoti Krišną, tad Ji greitai užmiršo, kas kątik nutiko. Jos meilė dar sustiprėjo, ir Ji pabučiavo savo sūnelį. Jašoda niekada net nepagalvojo, kad Krišna yra Bhagavanas.

Mamata yra premos pagrindas, todėl kokio tipo mamatą jaučiame savo guru, kol atliekame sadhaną ir bhadžaną, toks ir bus tada, kai pasieksime brandą.

Šrila Narottama dasa Thakura:

sadhane je dhana cai siddha-dehe taha pai

pakwa pakwa matra sei bicara

pakile sei prema-bhakti apakwe sadhana khyati

bhakati-laksana-anusara (verse 8)

("Tyros meilės Dievui lobį, kurio siekiu laikydamasis sadhana-bhakti principų, laimėsiu, kai turėsiu dvasinį išsilaisvinusios sielos kūną. Sadhana-bhakti ir prema-bhakti yra ta pati atsidavimo tarnystė. Sadhana-bhakti yra pakopa, kurioje meilė Krišnai dar nesunokusi, o prema-bhakti - atsidavimas, kai meilė Krišnai subrendusi. Toks atsidavimo tarnystės apibūdinimas.")

Šrimati Radhika turi madija-maji-bhavą: "Krišna yra Mano". Ji visuomet išdidi, nes Krišna priklauso Jai. Čandravali jaučia takinja-bhavą: "Aš esu Krišnos". Krišna kontroliuojamas Radhos dėl Jos madija-bhavos. Jis Jai paklūsta. Čandravali yra paklusni, vykdo krišnos nurodymus.

Sadhana pakopoje, jei jūsų nuotaika yra "mano Gurudeva priklauso man", ta pati mamata pasireikš; jei mąstote "aš priklausau Gurudevai", tada pasireikš visai kita nuotaika, mamata. "Gurudeva priklauso man" reiškia, kad noras tarnauti kyla iš širdies gelmių.

Jei pasakysiu jums per daug, susipainiosite, tad kol kas užtenka supratimo, kad "Guru ir Krišna priklauso man", tokia yra geriausia išvada. Mano guru yra džagad guru, universalus, - tokia nuotaika turi kilti.

Tyra žmona niekada nelygina savo vyro su kitu. Jei lygina, praranda savo tyrumą. Ir jei galvoja, kad jos vyras geresnis už kitų, praranda ništhą (pastovumą) su savo vyru.

Hanumanas niekada negalvoja, kad Krišna yra aukščiau Ramačandros. Jis mano: "Mano Ištadeva yra man viskas".

srinathae janaki-nathe

abhedah paramatmani

tathapi mama sarvasvam

ramah kamala-locanah

("Hanumanas sako: "Nors Jis nesiskiria nuo Viešpaties Narajanos, lotosaakis Viešpats Rama man yra vienintelis, mano gyvenimo prasmė. Mano Ištadevas Ramačandra yra man viskas.")

Šrimati Radhika sako tą patį:

(posmas)

"Net jei Mano šeimos nariai Mane bars ir paliks, Aš niekada nepaliksiu Savo Šjamasundaros. Šjamasundara yra Mano širdis ir siela." Tai ništha, kurią Radhika jaučia Krišnai, kaip ir Hanumanas Ramačandrai. Abu turi skonį, atitinkantį jų rasą: Hanumano - santa-rasa, Šrimati Radhikos - madhurja-rasa.

Vradžavasiai sako: "gaitajo mai majo/ bhai tajo govind" - "Paliksime karves, motinas, brolius, tėvus, bet niekad nepaliksime Govindos".

Sadhana ir bhadžana reiškia: "Mano Gurudeva yra mano, Jis man - viskas". Ne mažiau. "Nenoriu klausytis Guru nindhos, mano Gurudeva geriausias", - tokia yra mamata. Šradha, ništha, mamata - tai kelias, kuris nuves mus į Goloką Vrindavaną.

Jay Srila Gurudeva ki Jay!