top of page

Šri Bhagavat Saptaha - Pirmoji diena - 2/3 - Krišnos vaikystė

(Tęsinys...)

Dabar Putana vėl tapo bjauri demonė.

Naudodamasi savo mistinėmis galiomis ji perskrido Vradžą ir judėjo link Mathuros, tačiau buvo labai vėjuota ir ore daug dulkių. Vradžavasiai žvelgė į dangų ir spėliojo, kas gi čia vyksta, kodėl staiga pakilo toks stiprus vėjas?

Kažkas pastebėjo: "Štai ten ragana, rakšasi, ji skrenda link Mathuros, ir Krišna guli ant jos krūtinės!"

Kai Motina Jašoda tai išgirdo, vos nenualpo: "Kur mano meilė?" Visi Vradžavasiai bėgo paskui ją, tačiau Putana, dar nepasiekusi Mathuros, nukrito ant žemės ir paliko kūną.

Kai nuvyksite į Vradža Mandala Parikramą, ten yra vieta, kur Putana nukrito - Kamsos sodas pavadinimu Hatras. Milžiniškas Putanos kūnas visiškai sunaikino Kamsos sodą, visus medžius sutraiškė.

Vradžavasiai greitai atbėgo į tą vietą ir pamatė, kad Krišna saugus ir mielai šypsojosi ant Putanos krūtinės.

Šrimad-Bhagavatam šlovina šį žaidimą. Putanos kūnas buvo labai ilgas ir didelis, kaip Himalajų kalnai. Vradžavasiai atsinešė kopėčias, užlipo ant Putanos Krūtinės, pasiėmė Krišną ir atidavė Jį Motinai Jašodai. Tada Vradžavasiai supjaustė demonės kūną į daugybę dalių ir sudegino. Ne vieno, bet daug krosnių prireikė milžiniškam jos kūnui sudeginti. Tačiau nutiko kai kas keista: iš degančio demonės kūno pasklido labai malonus aromatas, primenantis čandaną (sandalmedį).

Maharadža Parikšitas paklausė: "Putana buvo demonė, tad kodėl nuo jos kūno pasklido malonus, o ne bjaurus kvapas?"

Šukadeva Gosvamis paaiškino, kad taip nutiko dėl to, jog Krišna palietė jos kūną savo lūpomis, ir dar daugiau: Jis Putaną išlaisvino ir nusiuntė į Goloką Vrindavaną, kur ji tapo Motinos Jašodos tarnaite.

aho baki yam stana-kala-kutam

jighamsayapayayad apy asadhvi

lebhe gatim dhatry-uchitam tato nyam

kam va dayalum saranam vrajema

(ŠB 3.2.23)

(Reikšmė: "Ar įmanoma gauti prieglobstį gailestingesnio už Jį, dovanojusį motinos vietą demonei (Putanai), nors ji buvo nedora ir norėjo duoti Jam užnuodyto pieno iš savo krūtinės?")

Kas nenorėtų gauti Krišnos Govindos prieglobsčio? Net Putaną, tokią bjaurią ir netyrą, neatlikusią bhadžanos ir sadhanos, Govinda išlaisvino ir išsiuntė į Goloką Motinai Jašodai tarnauti.

Kas nenori atsiduoti Govindos Lotoso Pėdoms? Bet kuriuo atveju, jei jūs atsigręšite į Krišna Govindą, būsite išlaisvinti. Putana apsimetė esanti vatsalija bhakta, jaučianti motinišką meilę, ir Krišna ją išvadavo.

Taip Šrila Šukadeva Gosvamis pirmiausia papasakojo Putana-lilą. Turime nustoti veidmainiauti ir apgaudinėti, tada Krišna suteiks savo malonę.

Po Putana-bhandan lilos Krišna apreiškė daug kitų lilų ir nužudė daug kitų demonų, tokių kaip Sakadasura, Trinavarta.

***

Toliau Šukadeva Gosvamipada papasakojo Krišnos džanma-bhandan lilą, arba kaip Motina Jašoda pririšo Gopalą prie sviestamušės.

Tai labai svarbi tema. Krišna yra Bhagavanas, kas gali Jį supančioti?

Remdamiesi šastromis, šastra-siddhanta, mes Jį suvokiame trimis aspektais: kaip Brahmaną, švytėjimą nuo Dievo Asmens, Paramatmą, arba Supersielą, glūdinčią kiekvienos gyvosios esybės širdyje, ir kaip Bhagavaną, kuriam priklauso ir šešios ypatingą didingumą išreiškiančios ypatybės.

Todėl Satjavrata Munis šlovina Damodarą lilą giesmėje, kurią mes giedame:

(Šri Damodaraštaka, ištarta Satjavrata Munio)

namamisvaran sac-cid-ananda rupam

lasat-kundalam gokule bhrajamanam

yasoda-bhiyolukhalad dhavamanam

param rstam atyantato drutya gopya (1)

(Reikšmė: "Garbinu Aukščiausiąjį Išvarą, Šri Krišną, kurio kūnas yra sad-čid-ananda. Ant Jo skruostų žaismingai supasi žuvies pavidalo auskarai. Jis - dieviškosios Gokulos karalystės papuošalas. Bijodamas, kad Jašoda nubaus Jį už sudaužytą puodą su jogurtu, Jis nušoka nuo medinės sviestamušės ir kuo greičiau neria šalin. Jašoda bėga paskui Jį ir galų gale Jį paveja.")

rudantam muhur netra-yugmam mrjantam

karambhoja-yugmena satanka-netram

muhuh svasa-kampa-tri-rekhanka-kantha-

Sthita-graiva-damodaram bhakti-baddham (2)

(Reikšmė: "Pamatęs motinos rankose rykštę, Jis verkia ir trina akis savo į lotosą panašiomis rankutėmis. Jo akyse atsispindi baimė, ir Jis pravirksta. Perlų ir brangakmenių vėrinys ant Jo kaklo, papuošti trimis linijomis, sudreba. Aš lenkiuosi Damodarai, kurio pilvas apjuostas ne virve, o motinos meile.")

itidrk sva-lilabhir ananda-kunde

sva-ghosam nimajjantam akhyapayantam

tadiyesita-jnesu bhaktair jitatvam

punah prematas tam satavrtti vande (3)

(Reikšmė: "Jo vaikiškos lilos, panašios į šią, kai motina Jį pririšo prie sviestamušės, teikia Gokulos gyventojams nesibaigiančią tyrą palaimą. Šitomis lilomis Jis parodo atsidavusiems, norintiems suvokti Jo begalinę didybę ir turtingumą, kad pavergti Jį gali tik tie atsidavusieji, kurie neprisimena Jo aišvarijos. Su didžiule meile aš vėl ir vėl lenkiuosi Šri Krišna Damodarai.")

Šrila Šukadeva Gosvamis tarė Maharadžai Parikšitui: "Paklausyk, aš tau papasakosiu nepaprastai saldų Krišnos žaidimą su Motina Jašoda, kaip Ji surišo Jį."

Šis žaidimas vadinamas džanma-bhandan lila.

Gopalas jau buvo paaugęs ir kasdien sėlindavo į Vradžavasių namus sviesto vogti, be to, trukdė gopių vaikams, todėl jos nuolat skundėsi Motinai Jašodai: "Tavo sūnus, Gopalas, ateina į mūsų namus ir mus trukdo!" Tačiau Motina Jašoda netikėjo: "Kaip gali būti, kad Gopalas vagia jūsų sviestą? Vrišabhanu Maharadžos ir Nandos Maharadžos karvės, vadinamos padmabhanda, duoda geriausią pieną visoje Vradžoje..."

Taigi kaskart, kai gopės skųsdavosi, Motina Jašoda nusijuokdavo: "Kodėl tuomet nepririšate puodynių su sviestu prie lubų?" Gopės atsakė: "Tavo Gopalas - labai išdykęs ir gudrus, be to, Jis turi daug draugų: Subalą, Šridhamą, Madhumangalą. Jie ateina, atsiklaupia ir vienas po kito lipa į viršų, stodamiesi ant vienas kito pečių. Krišna užlipa paskutinis, kad pasiektų lubas, ir taip pavagia sviestą."

Tada Motina Jašoda davė dar vieną patarimą: "Užgesinkite šviesą, kad kambary būtų visiškai tamsu, ir vaikai nematytų, kur yra sviestas." Į tai gopės atsakė: "Motina Jašoda, Jis toks žavus, ir iš Jo kūno sklinda toks stiprus švytėjimas, kad išsklaido visą tamsą, ir berniukams nesunku pamatyti, kur yra puodynės su sviestu... Kai mes pabundame ir sakome "Vagis! Vagis!", Jis tik juokiasi iš mūsų. Ką pasakyti, Motina Jašoda, Tavo Gopalo dantys švyti kaip tūkstančių tūkstančiai mėnulių. Savo šypsenos spinduliais Jis nušviečia mūsų namus. Jis tik nusijuokia, ir mes visi apsvaigę žiūrime į Jo Lotoso veidą. Tavo Gopalas moka hipnotizuoti. Jis labai gražiai juokiasi ir, kol mes apsvaigusios spoksome į Jį, vagia sviestą."

Motina Jašoda pasakė: "Mano kūdikis Krišna tikrai nežino jokių mantrų, tantrų ir nemoka hipnotizuoti! Tai neįmanoma!" Tačiau gopės ir toliau skundėsi, tad Jašoda ėmė manyti, kad tarnaitės nemaitina Jos Gopalo, todėl Jis ir vagia iš gopių.

(sri-suka uvaca)

ekada grha-dasisu

yasoda nanda-gehini

karmantara-niyuktasu

nirmamantha svayam dadhi

yani yaniha gitani

tad bala caritani ca

dadhi-nirmanthane kale

smaranti tany agayata (ŠB 10.9.1-2)

(Reikšmė: "Šri Šukadeva Gosvamis tęsė: "Vieną dieną visos tarnaitės buvo labai užsiėmusios kitais namų ruošos darbais, ir Motina Jašoda pati ėmė plakti jogurtą ir dainuoti apie Krišnos vaikystės žaidimus.")

Ši šloka - ekada grha-dasisu - reiškia, kad vieną dieną Motina Jašoda pasakė savo tarnaitėms: "Šiandien duodu jums laisvą dieną, galite eiti į paplūdimį. Šiandien pati plaksiu jogurtą, padarysiu labai skanaus sviesto ir pamaitinsiu savo Gopalą."

Gopalui tuo metu buvo dveji su puse metų. Jis miegojo ant lovos. Motina Jašoda atsikėlė Brahma-muhurtos metu, nusiprausė ir apsivilko labai gražius drabužius.

Mes tarnaujame Krišnai, ir turime tai daryti švariais drabužiais, cham vastra, ne purvinais. Motina Jašoda anksti kėlėsi, nusimaudė ir apsivilko labai gražius, švarius drabužius. Plakdama jogurtą Ji kartais pažvelgdavo į Govinda Gopalos Lotoso veidą.

Dabar truputis tattva-siddhantos:

Kai gimsta tobula meilė, kai kas nutinka: jūs negalite atsižiūrėti į savo Ištadevą, nuolat trokštate gauti Jo daršaną.

Motina Jašoda taip myli Gopalą ir yra taip prie Jo prisirišusi, kad plakdama sviestą vėl ir vėl pažvelgia į Govindos Lotoso veidą.

Govinda Gopalas, Bal Gopalas atrodo taip mielai, kai užsimerkia. Gopalas yra Bhagavanas, ir kai Motina Jašoda Jį pamato, tas užmerkia akis, o kai Ji plaka jogurtą, atsimerkia ir stebi Motiną.

Kūdikiai yra labai gudrūs, žino, kaip apgauti savo motiną. Mama galvoja: "Mano kūdikis toks mielas.." , bet iš tikrųjų jos vaikas yra labai suktas. Pavyzdžiui, kai įeinate į vaiko kambarį, pamatote jį skaitantį, bet vos tik išeinate, šis pradeda žaisti vaizdo žaidimus. Kai vėl grįžtate, ir vėl paima į rankas knygą. Tuomet galvojate: "Mano vaikas labai geras, jis daug skaito ir mokosi."

Lygiai taip pat ir čia: Motina Jašoda manė, kad Jos sūnus miega, bet iš tikrųjų Jis nemiegojo.

Ji plakė jogurtą ir šlovino savo sūnaus žaidimus dainuodama:

jani kani jagathani tal vacharitam dadhi mahanakha

govinda damodara madhaveti,

he krsna, he yadhava, he sakheti…

Susitelkusi į Gopalo žaidimus Ji plakė jogurtą.

Gopalas pastebėjo, kad Ji nekreipia į Jį dėmėsio. Kiek anksčiau Ji dainavo ir žvelgė į Jį, o dabar ne.

Jis išropojo iš savo lovelės. Jo liemuo buvo apjuostas plona virvele.

Kol Motina Jašoda susikaupusi plakė jogurtą, Krišna prisiartino iš užnugario ir viena ranka paėmė Jos kasą, o kita laikė lazdą jogurtui plakti. Staiga jogurto plakimasis sustojo. Motina Jašoda susirūpino: "Kas nutiko? Kodėl plakimo judesys sustojo? Kas laiko mano kasą?" Kai atsistuko, pamatė: "A, juk čia mano lala, Gopalas!" Tada Ji pasisodino Krišną ant savo kelių ir ėmė maitinti savo pienu.

Ant šalia buvusios vyryklės virė pienas, kuris galvojo: "Mano gyvenimas beprasmis, nes Motinos Jašodos pienas niekada nesibaigs. Tūkstančių tūkstančius metų, jei Krišna čiulps Motinos Jašodos krūtinę, ji visada duos pieno, nes yra susijungusi su čid-samudra, pieno vandenynu. Tad kaip įmanoma, kad šis vandenynas kada nors pasibaigs?" Pienas galvojo apie tai, koks beprasmis jo gyvenimas, nes niekada negalės pasitarnauti Krišnai.

Supraskite, viskas Goloka Vrindavanoje yra čin-maja ir sad-čid-ananda, amžina ir transcendentalu. Ten nėra nejudrios energijos. Viskas yra transcendentalu, sad-čid-ananda.

Motinos įprastai mano: "Aš maitinu vaiką savo krūtinės pienu." Iš tikrųjų tai netiesa, tokia mintis pasireiškia dėl netikrojo ego. Šis pienas atsiranda iš Krišnos Govindos, nes vaikas nepriklauso motinai, jis yra Krišnos, ir Jis davė motinai vaiką, ir ji gali pamaitinti Krišnos kūdikį. Šventraščiuose teigiama: Krišna yra mūsų visų tikroji motina.

tvameva mata chapita tvameva

tvameva bandhu, cha sakha tvameva

twameva vidya, dravinam tvameva

tvameva sarvam mama deva deva

(Reikšmė: "O, Govinda, Tu esi mano motina, mano tėvas, mano draugas. Tu esi mano žinojimas ir vienintelis mano turtas. Esi man viskas, ir Tu - visų dievų Dievas.")

Tačiau materialiame pasaulyje motinos galvoja: "Tai mano vaikas, ir aš jį maitinu savo krūtinės pienu."

Kodėl pienas nesigamino jos krūtinėje prieš gimstant vaikui? Kai vaikas pradėjo valgyti kitokį maistą, kodėl pienas dingo iš jos krūtinės?"

Materialus mokslas tai paaiškina įvairiai, tačiau mūsų dvasinis mokslas teigia, kad pienas kyla iš Govindos. Jis sako: "Jis yra mano sūnus, ir aš jam teikiu pieną."

Tokios mintys kaip "jis yra mano vaikas, aš esu veikiantysis, aš darau tą ir aną" yra netikrojo ego pasireiškimas (ahankara).

Gosvamiai paaiškino: kai kūdikis gimsta, motinos krūtinėje atsiranda pienas, o kai vaikas pradeda maitintis kietu maistu, pieno motinos krūtinėje nebelieka. Kodėl? Nes viskas atsiranda iš Govindos. Jis yra mūsų palaikytojas, sergėtojas ir naikintojas.

Tęskime pasakojimą apie šią lilą. Transcendentinio pasaulio pienas galvojo: "Mano gyvenimas beprasmis, nes negaliu tarnauti Krišna Gopalai... Diktam diktam diktam - mano gyvenimas neturi jokios prasmės, nes negaliu tarnauti Krišna Gopalai." Narottama dasa Thakura sako "kano nacha prana": "Kokia prasmė turėti žmogaus kūną, jei jis netarnauja Krišna Gopalai?"

Taigi pienas nusprendė: "Aš turiu nusižudyti!" ir išsiliejo į ugnį. Motina Jašoda, pastebėjusi išsiliejusį pieną, tarė: "Ei, piene, nežudyk savęs! Aš suteiksiu tau galimybę pasitarnauti mano Gopalai."

Motina Jašoda mąstė: "Dabar Gopalas maitinasi mano pienu, bet po kelių valandų Jis užsimanys sviesto ar kitų pieno produktų, kurių iš krūtinės pieno negaliu pagaminti, todėl turiu išsaugoti pieną." Kaire ranka Ji nuėmė Gopalą nuo savo krūtinės.

Štai Putana, kurios rankos stiprios kaip 10 000 dramblių, negalėjo Krišnos nusimesti nuo savo krūtinės, nors bandė tai padaryti abiem rankomis. Tuo metu Krišnai tebuvo 6 dienos, o dabar Jam dveji su puse. Tačiau Motina Jašoda labai lengvai Jį patraukė nuo savo krūtinės. Kaip tai įmanoma? Tai-vatsalja bhava.

Motina Jašoda nuėjo pieno gelbėti, o Krišna mąstė: "Kas svarbesnis: aš ar pienas? Ar Ji myli Mane ar pieną?" Taip mąsto kūdikiai: "Mama manęs nemyli. Ji myli pieną."

Krišna buvo labai laimingas, kai čiulpė pieną iš Motinos Jašodos krūtinės, tačiau Motina Jašoda sustabdė tai. Ar čia bhakti ar ne? Bhakti reiškia, kad viskas daroma Krišnos malonumui.

anyabhilasita-sunyam

jnana-karmady anavrtam

anukulyena krsnanu

silanam bhaktir uttama

(Bhakti-rasamrta-sindhu (1.1.11))

(Reikšmė: "Veikla, skirta Krišnai džiuginti, arba, kitaip tariant, nenutrūkstama tarnystė Šri Krišnai, atliekama visu kūnu, protu ir kalba ir išreiškiama įvairiais dvasiniais jausmais (bhavomis), ir kuri nėra užteršta gjana (troškimo išsivaduoti, susiliejant su beasmeniu Brahmanu), karma (naudos ir pasimėgavimo savo veiklos vaisiais troškimu) bei kitais troškimais, nesusijusiais su siekiu Krišnai laimės suteikti, vadinama uttama-bhakti, tyra atsidavimo tarnyste.")

Šie Motinos Jašodos veiksmai Krišnai malonumo nesuteikė, tad kaip tai galima vadinti bhakti? Ar Motina Jašoda turi krišna-bhakti? Jašoda-maiji paliko Krišną nepatenkintą ir išėjo pieno gelbėti. Krišna nepatenkintas, tad kaip galima sakyti, kad tai bhakti?

Sanskrito kalboje yra du žodžiai: avjapati (tai reiškia, kad, susidūrus su siauru plačios sąvokos apibūdinimu, atmetami dalykai, kurie iš tikrųjų priklauso tai sąvokai) ir ativjapti (tai reiškia, kad, esant labai plačiam sąvokos apibūdinimui, į jį įtraukiami ir tie dalykai, kurie iš tikrųjų neturi nieko bendro su sąvokos esme). Vjakidos ir avjaptidos, veiksmai, kurie iš šono gali atrodyti kaip bhakti, nors taip iš tikrųjų nėra, ir veiksmai, kurie iš pirmo žvilgsnio neatitinka bhakti apibrėžimo, bet yra bhakti.

Tai yra Motinos Jašodos avjapatidos, veiksmai, iš pirmo žvilgsnio neatitinkantys bhakti apibūdinimo. Krišna nepatenkintas, tačiau Jos veiksmai yra bhakti.

Jašoda neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kas malonu Krišnai, nes Jai svarbiausia Jo auklėjimas ir gerovė. Krišna turėjo būti pamaitintas tuo pienu, kuris virė puode. Tik tam, kad galėtų Krišną patenkinti ateityje, Motina Jašoda nuėmė Jį nuo savo krūtinės ir nuėjo pieno gelbėti. Todėl šis veiksmas yra bhakti.

Šventraščiuose teigiama, kad nesvarbu, Krišna patenkintas ar ne, Bhakti regi mūsų jausmus ir ketinimus, kuriuos Jam aukojame. Krišna yra bhava grahi džanardana, Jis priima ne daiktus, o jausmus, kurių vedami siūlome tuos daiktus.

Turėtumėte skirti daugiau dėmesio Krišnai per dalykus, susijusius su Juo, nes bhakti priklauso nuo ašraja džatja bhavos, meilės prieglobsčio.

Motinos Jašodos meilė Krišnai yra ašraja, o Krišna yra višaja bhagavanas, meilės objektas. Bhakti visuomet kyla iš ašraja džatja bhavos. Motinos Jašodos bhava, jausmai Krišnai, yra vatsalja bhava, ašraja džatja bhava.

Krišna yra Bhagavanas, tai reiškia, atmaram ir aptakam: Pats Sau pakankamas ir Pats išpildantis Savo troškimus. Atsidavusiojo jausmai skatina Krišną juos priimti. Kai asmuo galvoja: "Noriu tarnaut Krišnai", Jis tai priima ir bhakti pasireiškia ašraja džatjos širdyje.

Sanskritu žodis "bhakti" yra moteriškosios giminės. Bhakti yra atsidavusiojo, ne Krišnos širdyje. Kai atsidavėlis galvoja: "Aš noriu tarnauti Krišnai", Jis priima.

Vigraha, sad-čid-ananda, yra tapati Krišnai. Bhaktos, norinčio tarnauti Thakurdži nustatytu būdu, tarnystė bus priimta. Bhagavanas yra atmaram ir aptakam.

Ar rengiate vigrahą, ar ne, nėra bėdos, nes Jis - Bhagavanas. Kai bhaktos širdyje kyla troškimas, Dievas suteikia jam išraišką, kurią Pats priima kaip tarnystę.

Atsidavusiojo tarnystė pakeri Bhagavano širdį ir Jis pamiršta savo atmaram ir aptakam. Tuo metu Dievas pripažįsta: "O, jis Man tarnaus. Jei tu tarnausi Man, Aš priimsiu." Dievas visiškai kontroliuojamas tyros meilės, todėl priima tarnystę.

Parikramos metu visada lankomės vietoje pavadinimu Khadiravana, kur Lokanatha dasa Gosvamis atliko bhadžaną ir sadhaną. Ten Jis tarnavo savo Thakurdži, Radha-Vinodai.

Jo Thakurdži vis sakydavo: "Lokanatha, šiandien taip karšta, kad negaliu užmigti. Prašau pavėdink mane." Tuo metu nebuvo jokių ventiliatorių, tad Jis vėdino Thakurdži šakomis ir lapais. Tuomet Thakurdži sakydavo: "Šiandien taip šokau rasa šokį, kad Man labai skauda kojas ir esu pavargęs. Gopės privertė mane labai daug šokti! Prašau pamasažuoti Man kojas." Lokanatha dasa Gosvamis su džiaugsmu masažuodavo Thakurdži kojas.

Vigraha nėra iš metalo ar medienos, kaip kad mes manome. "Lokanatha, ooo, Aš labai ištroškęs, prašau, duok man vandens." Jis davė vandens. "Aš labai alkanas. Prašau paruošti purių ir bulvių sabdžio."

Vidurnaktį Lokanatha dasa Gosvamis atsikeldavo, gamindavo purius, sabdžį ir maitindavo Thakurdži. Tada Thakurdži sakydavo: "Lokanatha, pamasažuok mano kojas, jos vėl taip skauda..." Taip Lokanatha dasa Gosvamis visu kūnu, protu ir siela pasišventė Radha-Vinodai. Yra dar daug kitų lilų, nutikusių Khadiravane.

Bhagavanas yra atmaram ir aptakam, tačiau kai atsidavusysis trokšta Jam tarnauti, Bhagavanas siekia priimti jo tarnystę.

Motinos Jašodos vatsalja rasa pakerėjo Krišną, Jis tapo valdomas šios meilės. Taigi, iš išorės atrodo, kad Motina Jašoda baigė maitinti Krišną savo pienu ir paliko Jį nepatenkintą, ir kad tokie Jos veiksmai prieštarauja bhakti, bet iš tiesų tai yra bhakti.

Yra ir kita sąvoka, ativjapti doša, kuri įtraukiama į bhakti apibrėžimą. Krišna buvo labai patenkintas, mušdamasis su Čanura ir Mustika. Ar tai bhakti? Jau cituotoje šlokoje bhakti apibūdinama kaip anukūlja, o tai reiškia, "veiksmai, skirti Krišnai pamaloninti".

Grumtynės su Čanura ir Mustika teikė Krišnai pasitenkinimo. Jis ragavo vira-rasą (didvyriškumo skonį). Iš šio pavyzdžio aišku, kad tai, jog demonai puola, teikia Krišnai malonumo.

Tačiau kyla abejonių: kaipgi demonų veiksmai gali būti bhakti? Mūsų Gosvamiai paaiškina: grumtynės teikia Krišnai malonumo, tačiau tai nėra bhakti, nes Čanuros ir Mustikos tikslas nėra suteikti Krišnai malonumo. Jie nėra atsidavusieji, abhaktos, todėl jų veiksmai negali pamaloninti Krišnos.

Čanuros ir Mustikos tikrasis troškimas yra nužudyti Krišną, o tai prieštarauja bhakti: tarnystei ir troškimui džiuginti Jį. Dėl šios priežasties, nors Krišna ir yra patenkintas, demonų veiksmai nėra bhakti ir priklauso vjakidos taisyklei. Bhakti priklauso nuo jausmų, bhava, esančių atsidavusiojo širdyje.

anyabhilasita-sunyam jnana-karmady-anavrtam

anukulyena krsnanu-silanam bhaktir uttama

(ČČ Madhya 19.167)

Šią šloką, anyabhilasita-sunyam, labai išsamiai pakomentavo Šrila Višvanatha Čakravartipada, taip pat Dživa Gosvamis, kuris paaiškino kiekvieną šio posmo žodį su daugybe jausmų. Jei jūs jaučiate šiuos jausmus, bhavas, Krišna jus priims. Šių transcendentinių jausmų yra įvairių: krijatmika, bhagumatka... Ne tik pozityvių, bet ir negatyvių. Apmąstę tai suprasite.

Taigi, Krišna liko labai nepatenkintas, nes Motina Jašoda paliko Jį ir išėjo pieno gelbėti. Krišnos tai nedžiugino. Jo lūpytės ėmė drebėti iš pykčio, ir Jis jas kramtė Savo dantukais.

Kartais, kai kūdikiai supyksta, puola savo motiną. Krišna norėjo atkeršyti. Jis galvojo: "Motina Manęs nemyli. Pieną Ji myli labiau nei Mane." Kai kada vaikai yra užsispyrę ir nori atkeršyti.

Aš jau pasakojau, kokia Sita Devi buvo užsispyrusi. Užsispyrimo būta trejopo: kūdikio, moters ir karaliaus. Užsispyrimas reiškia karštakošiškumą. Karaliai sako: "Aš tai padarysiu!" O koks pavojingas moterų užsispyrimas! Lakšmanas bandė suprasti, kas nutiko Sitai Devi, jam sunkiai sekėsi ją nuraminti. Ji mąsto: "Tegu visas pasaulis būna sunaikintas, bet aš tai padarysiu." Ir padarė. Visa Ramajana pasireiškė dėl Sitos Devi užsispyrimo, ir Mahabharatą sukėlė Draupadi užsispyrimas. Ji pasakė Pandavoms: "Jei jūs man neatnešite kraujo iš Dusasanos krūtinės, aš niekada nebesipinsiu kasos." Tuomet ji atsirišo plaukus. "Kai parodysite man Dusasanos kraują, aš vėl susipinsiu kasą." Tačiau jos elgesys buvo neteisingas, nes ji juokėsi ir kritikavo Durjodaną ir nesuprato savo klaidos.

Iš vaikiško užsispyrimo Krišna norėjo atkeršyti Motinai Jašodai, nutraukusiai Krišnos maitinimą. Kai Jos nebuvo kambaryje, Jis paėmė akmenį ir sviedė į puodynę su jogurtu. Puodynė lengvai dužo, nes sienelės buvo labai plonos, ir iš jos pradėjo bėgti pienas. Krišna žiūrėjo ir galvojo: "Ooo, labai gerai, pienas liejasi stipria srove." Netrukus pienas išsiliejo po visas grindis, net Krišnos pėdos nuo jo sudrėko, ir tai Jam labai patiko.

Vaikai yra labai smalsūs, Krišna taip pat, todėl Jis žiūrėjo, kaip teka pienas.

Krišna buvo visiškai nekaltas vaikelis. Jis mąstė: "Turiu patekti į kitą kambarį ir pavogti sviesto." Jis pasiėmė piestą, pastatė aukštyn kojom, užsilipo ant jo ir stengėsi pasiekti kabančią nuo lubų puodynę sviesto.

Tuoj prisistatė daugybė varnų ir beždžionių, ir Krišna prisiminė savo Rama lilą, kai Jis negalėjo jų pamaitinti, nors jos buvo pagalbininkės Lankos mūšyje: "Galiu jas pamaitinti dabar." Viešpats Ramačandra negalėjo pamaitinti savo bendražygių, todėl jos turėjo ieškoti maisto šen bei ten. "Dabar, savo Krišna liloje, turiu pamaitinti šias varnas ir beždžiones, duoti joms sviesto." Jis dalijo sviestą, ir varnos su beždžionėmis garsiai rėkdamos maitinosi.

Sugrįžusi Motina Jašoda pamatė baltas nuo išsiliejusio pieno kambario grindis bei sudužusią puodynę su jogurtu ir labai supyko: "Ar toks mano sūnaus elgesys? Kodėl Jis piktas? Turiu Jį nubausti už šį įžeidimą. Kurgi Jis?"

Ji dairėsi šen ir ten, kol aptiko Krišnos pėdsakus. Vagys visuomet slepiasi, bet policija juos randa. Lygiai taip ir Motina Jašoda surado Krišnos pėdsakus ir suprato, kad Jis yra kitame kambaryje. "Jis ne tik sudaužė jogurto puodynę, bet dar ir iššvaistė visą mano šviežią sviestą."

Ji pasiėmė rykštę ir paslėpė sau už nugaros. Kai Motina Jašoda įėjo į kambarį, kuriame dabar buvo Krišna, visos beždžionės juokdamosis išsilakstė. Krišna atsisuko ir pamatė savo Motiną. "Ką dabar daryti?" Krišna labai gudrus - iššoko pro langą ir pabėgo.

Vradžavasių namai visiškai atviri, neturi sienų, ir langai yra kaip durys. Krišna iššoko pro langą ir pamanė: "Turiu bėgti į pagrindinę gatvę, Motina Jašoda ten neis!" Namų šeimininkės negali išeiti į pagrindinę gatvę. "Jei bėgsiu siauromis gatvėmis, Ji Mane vysis."

Motina Jašoda galvojo: "Turiu Jį nubausti, ir man nesvarbu, ar reikės eiti siaura, ar pagrindine gatve. Jei nesugausiu savo sūnaus, Jis supyks ir nebegrįš namo. Dievas man davė sūnų vėlai, ir dabar Jis gali nebesugrįžti. Ką aš tuomet darysiu?"

Dėl šios priežasties Ji pamiršo savo drovumą ir vijosi Krišną iki pagrindinės gatvės.

Gaura Premanande!

(Tęsinys netrukus...)


Naujausieji įkėlimai
Archyvas

© 2014 su Šrilos Gurudevo Malone. Kartokite Šventuosius Dievo Vardus ir būkite laimingi!

Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė / Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė

bottom of page